Ruošiamo maisto kvapas. Amžinai įjungtas televizorius. Tėvas ant sofos. Viskas kaip buvę - grįžau namo. Chm... Toks jausmas, kad iš kelionės ilgos. Ne, Vagiz lauke porai valandų buvo.
O tas laukas man tuoj taps tokia rakštis subinėj, kad nebenorėsiu jo matyti visą likusią vasarą. O ką ten veikt? Ištisai būna:
Dragas: Varom laukan.
Vagiz: O ką ten?
Draugas: Nieko. O ką namie?
Vagiz: Nu geeeerai.
Ir jau geriau namie nieko nei lauke nieko. Užknisa. Ir dar labiau užknisa, kad rytoj vėl eisiu to pačio nieko. Diena iš dienos. O ką daryt? Po to sako, kad niekur neini, nuobodus. Sugalvotų ką įdomaus veikt - eičiau nesiskųsdamas. O dabar.
Maršrutas: Užtiltė - pylimas - banga. Ir sėdi ant suoliuko. Žiūri: vaikai maudosi, klykauja, bobos gražios ir negražios deginas, jų seniai nervinasi, kad turi čia būti, žvelgia kažkur į tolį. Ir Vagiz su draugu Jova sėdi. Po valandos sėdi. Dar po vienos sėdi. Kol kuris nors sugalvoja eiti namo.
Kai būni namie, norisi kuo greičiau dingti į lauką. Kai pabūni lauke - vėl traukia į namus. Tai kur yra vieta, kad ji neužknistų po vienos ar poros valandų? Vagiz mano, kad tokia vieta neegzistuoja. Bent jau dabar.
Pačiupau dešrelę su duona. Vagiz valgys. Nervus ramins.
Susinervinęs Vagiz
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą