Nuodėmė

Ankstus rytas. Džosefas su Greta dar vartėsi lovoje. Vėsus oras besiskverbiantis pro langą neleido lįsti iš po kaldros. Mieliau jausti kūnų šilumą. Pirštų galiukus, be perspėjimo atsirandančius netikėčiausiose vietose. Vaikai palauks. Kava palauks. Darbas taip pat. Dabar jie tik vienas kito.

Sofija raudojo. Kaip kiekvieną rytą. Nesumerkusi akių per naktį ir kaupusi ašaras, ji jas išlieja prieš pat išeidama į kontorą. Tada mažesnė tikimybė, kad ji pasirodys silpna prieš kolegas. Nusišluosčiusi akis Sofija nubėgo į dušą praustis. Šaltas vanduo. Štai ko jai reikia, kad nuplautų Jo prisilietimus. Per sunku juos prisiminti, dabar, kai Jis liečia kitą.

Laura išgėrė kavą ir surūkė cigaretę. Pykina. Nubėgo išsivemti. Po vakar dar negera. Šiandien nedirbs. Kur jos kelnaitės? Kodėl po džinsais nieko nėra? Ir liemenėlė dingus... Daug įvykių Laura neprisimena. Ir nenori prisiminti. Eidama į virtuvę dar vienos cigaretės užmynė ant tuščio butelio. Senamiestį pervėrė siaubingas klyksmas...

Jonas formino dokumentus. Darbo šiandien kaip niekad daug. Arba tiksliau, kaip visada daug. Galva skauda. Skrandyje dar plaukioja vynas. "Su kuo tik vakar Laura nebuvo..." Pagalvojo jis, pildydamas registracijų blankus. "Įdomu, kaip jai sekasi..?" Po minutės Jonas išgirdo greitosios sireną.

Marija skubėjo į bažnyčią. Gatvės tuščios. Rodos, lemtis taip sutvarkė, kad ji nepavėluotų. Pravėrusi sunkias medines duris ji užuodė lengvą žvakių kvapą. Marius kaip tik jas gesino. Atsisukęs jis pamatė Mariją. "Nedera šitaip apsirengus rodytis Dievo namuose". Ji grėsmingai artinosi prie jo. Marius atsitiesęs ją stebėjo, kol pajautė lūpas prie savo ausies. "Nemalk šūdo."

Liucija klūpėjo atokiausiame suole. Senus sąnarius gėlė, bet ji klūpėjo ir tikėjo, jei tik prisimins tuos paskutinius maldos žodžius, skausmas praeis. Staiga bažnyčios tylą pervėrė garsi aimana. Liucija pakėlė galvą į lubas. "Dieve... Tavo namuose..."

Nusišnekantis Vagiz.